Vien tik Brittenas

Gegužės 11
1 val.–1 val. 15 min.
Nemokamai
Renginio laikas: 17.00 val. 
Renginio vieta: Klaipėdos pilies muziejaus Friedricho poternoje
Alexander Ramm (violončelė, Rusija)
Programa: Benjamin Britten. Siuitos violončelei solo


Benjamin Britten (1913‒1976)
Siuita violončelei Nr. 1, op. 72
Siuita violončelei Nr. 2, op. 80
Siuita violončelei Nr. 3, op. 87
 

Visi Britteno kūriniai violončelei (sonata, trys siutos, simfonia) buvo parašyti  per vieną dešimtnetį, nuo 1961 iki 1971 metų ir visi jie pašvęsti didžiajam pasaulio muzikantui – Mstislavui Rostropovičiui.

Ana Akhmatova rašė:
Когда б вы знали, из какого сора

Растут стихи, не ведая стыда,

Как желтый одуванчик у забора,

Как лопухи и лебеда.

Сердитый окрик, дегтя запах свежий,

Таинственная плесень на стене...

И стих уже звучит, задорен, нежен,

На радость вам и мне.

Taip atsitinka ir muzikos pasaulyje. Rostropovičiui pašvęstos siutos gimė beveik iš anekdotinės situacijos. Brittenas pasakojo, jog jį ir muzikantą į svečius pakvietė princesė, karalienės Elžbietos Antrosios giminaitė. Rostropovičius, augęs socialistiniame pasaulyje, apie princeses skaitė tik pasakose, ar matė Čaikovskio baletuose. Ir Brittenui teko keletą dienų stebėti, kaip bevaikštantis jo kieme muzikantas daro kojomis keistus judesius. Paklaustas atsakė, jog repetuoja knikseną, kurį darys, sveikindamas princesę. Brittenas nejuokais sunerimo – princesė jau garbingo amžiaus moteris, gali išsigąsti ir bus diplomatinis skandalas. Kompozitorius pabandė atkalbėti Rostropovičių nuo knikseno ir išgirdo netikėtą sąlygą  – kinkseno nebus, jei bus sukurti TRYS kūriniai violočelei. Btrittenui teko sutikti ir sutartis buvo pasirašyta vakarieniaujant restorane tiesiog ant menių lapo. Rostropovičius vėliau pasakajo, kaip nepatenkintas Benas ilgai burbėjo apie begėdį šantažistą. Bet muzikantas savo rolę suvaidino iki galo – net prieš princesės namus pabandė vėl parepetuoti knikseną ir kompozitoriui į ausį pašnibždėjo – trys nauji kūriniai violončelei!“

Taip Brittenas 1965, 1967 ir 1971 metais sukūrė tris solines siutas. Kiekviena iš jų – atskiras pasaulis. Jos tapo svarbia kompozitoriaus ir muzikanto gyvenimo dalimi. Juk bendrame darbe dvi individualybės galingai paveikė vienas kitą – buvo atrastas naujas požiūris į Bacho violončelinio solo tradiciją ir pasiekta nauja harmoniją violončelės muzikinėje karalystėje.   

Pirma siuta (ор. 72, 1964) barokinio stiliaus, ryškiausia ir techniškai sunkiausia.  Devynias miniatiūrinias dalis pradeda Canto primo monologas, kuris tęsiasi visoje siuitoje. Šios keturios Canto variacijos atskleidžia kompozitoriaus gilius pergyvenimus, tai Britteno pasaulio apmąstymai. Į siuitą įjungtos šešios žanrinės pjesės demonstruoja išorinį pasaulį, kurame  sąmonė bando suprasti fantastinias vizijas ir primena klausytojams Šostakovičiaus Fugą, Debussy Serenade, Stravinskio Maršą.  

Pirma siuta taip pat pripildyta ir paslaptingų nuotaikų pustoniais. Tai žmogiškas violončelės balsas, muzikinė išpažintis.     

Antra siuta (op. 80, 1967) -  penkių dalių kompozicija, kurioje Brittenas kuria siužetą - istoriją su citatomis iš savo kompozicijų ir stilistinių analogijų su kitų kompozitorių kūriniais. Lėtoje pirmoje dalyje Declamato galime išgirsti instrumentinius monologus, būdingus Šostakovičiui.  Fugos dalis klausytojui primins genialius Rostropovičiaus Bacho suitų koncertus.  Šostakovičių primena ir  variacijos „basso ostinato“ forma.  Antros siuitos kompozicija taip pat primena ir mylimą Britteno autorių Bartoką. Išgirsime ir porą autorinių citatų - Britteno Abraomo ir Izaoko aukos temą iš “Canticles II“, ir temą iš vokalinio ciklo “Nocturne“.

Į trečią siutą (op. 87, 1971, red. 1974) Britenas įtraukė  tris rusų liaudies dainas iš 61-ojo Čaikovskio kūrinių tomo. „Marše“ girdėti „Kaip po obelimi“,  „Štai pilkas erelis“, o dalyje „Canto“ – daina  „Ruduo“.  
Tačiau ryškiausia trečios siutos citata - stačiatikių himnas  „Su šventaisiais poilsiu ramybėje“/ «Со святыми упокой»  dviejose ciklo dalyse:  pirmoje ir devintoje, Pascalia preliudijoje. Šį himną taip pat galime girdėti ir Šeštosios Čaikovskio simfonijos pirmoje dalyje.   , naudojamas,

Trečią siutą, persmelkiančią savo pergyvenimais,  Brittenas perdavė Rostropovičiui 1971 m savo paskutinio vizito į Maskvą metu.

Muzikantas, įrašęs visus Briteno violončelinius kūrinius, trečią siutą visada grojo tik „gyvai“ ir niekad negalėjo sulaikyti ašarų, koncertuose po kompozitoriaus mirties.

Aleksandras Rammas laikomas vienu talentingiausių ir aktyviausiai tiek savo šalyje, tiek svetur koncertuojančių jaunosios kartos Rusijos violončelininkų. Jo griežimo stiliuje dera virtuoziškumas, įsigilinimas į atliekamo kompozitoriaus mąstymo būdą, emocingas ir intensyvus muzikavimas, aiški artikuliacija ir artistiškumas. 1988 m. Vladivostoke gimęs lietuvių kilmės atlikėjas pradėjo griežti violončele Kaliningrado R. Gliero vaikų muzikos mokykloje, vėliau baigė Maskvos F. Chopino scenos menų kolegiją ir Maskvos P. Čaikovskio valstybinę konservatoriją (2012), kur studijavo pas prof. Nataliją Šachovskają. Stažavo H. Eislerio aukštojoje muzikos mokykloje Berlyne pas Fransą Helmersoną. Dar studijuodamas tapo įvairių tarptautinių konkursų prizininku, tarp jų pelnyta antra premija III Pekino tarptautiniame muzikos konkurse ir pirma premija Nacionaliniame muzikos konkurse Maskvoje (2010), trečia premija Paulo violončelininkų konkurse Helsinkyje (2013), o konkursinių trofėjų seką vainikavo Tarptautiniame Čaikovskio muzikos konkurse laimėtas Sidabro medalis (2015).
 
A. Rammas dalyvauja visuose stambesniuose Sankt Peterburgo muzikos rūmų ir Maskvos filharmonijos rengiamuose projektuose, kaip antai programa „XXI a. žvaigždės“, skirta jaunųjų atlikėjų sklaidai Maskvoje ir kituose Rusijos miestuose. Violončelininkas nuolatos kviečiamas į Valerijaus Gergijevo įkurtą Maskvos Šv. Velykų festivalį. Šalia projektų Rusijoje, kaip solistas ir kamerinių ansamblių dalyvis koncertavo Vokietijoje, Austrijoje, Japonijoje, Lietuvoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir Bulgarijoje. Atlikdamas koncertinio repertuaro kūrinius bendradarbiavo su tokiais pripažintais nūdienos dirigentais, kaip Vladimiras Spivakovas, Valerijus Gergijevas, Vladimiras ir Michailas Jurovskiai, Aleksandras Sladkovskis ir Valerijus Polianskis.
 
Klaipėdos klausytojams violončelininkas dovanoja XX a. britų kompozitoriaus Benjamino Britteno siuitų violončelei solo programą. Visos trys buvo sukurtos ir dedikuotos vienam žymiausių XX a. violončelininkų – Mstislavui Rostropovičiui, su kuriuo kompozitorių supažindino Dmitrijus Šostakovičius po jo Pirmojo Koncerto violončelei premjeros Londone 1961 m. Įkvėptas Rostropovičiaus griežimo ir asmeninio žavesio, jo primygtinai prašomas parašyti ką nors naujo violončelei, Brittenas sukūrė Simfoniją violončelei ir orkestrui, sonatą ir tris siuitas violončelei solo. Pirmąją kompozitorius violončelininkui įteikė kaip Kalėdų dovaną 1964 m. Po septynerių metų užbaigtoje trečiojoje girdėti ir rusų tradicinės muzikos melodijų – tarp jų visa ciklą užbaigianti bizantiškoji giesmė mirusiesiems (kontakionas).
 
Aleksandro Rammo atliekamų B. Briteno kūrinių kompaktinė plokštelė internetiniame balsavime The Violoncello Foundation 7-th annual Listeners choice award tapo nugalėtoja.